XXV eilinio metų sekmadienio Evangelijoje Jėzus mokinius ir šių dienų Bažnyčios vaikus moko kryžiaus kančios paslapčių: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“ Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti“ (Mk 9, 31–32). Ir šiandien daugeliui sunku suprasti, pakelti ir nešti savo asmeninį kryžių, kai jis nugula ant mūsų pečių nedarbo, sumaištimi šeimoje, karjeros asmeninėmis nesėkmėmis ir net sunkios ligos pavidalu. Mes dažnai, kaip ir tie mokiniai pradžioje, ištikti vienų ar kitų gyvenimo krizių, nesuprantame ir tik dažnai tuščiai klausiame: „Kodėl aš? Kodėl man? Už ką?“
Šio sekmadienio Evangelijoje mokiniai yra vis dar naivūs vaikai, kurie nesuvokia, į kokias pašaukimo platumas yra šaukiami Jėzaus. Jie gyvena vis dar tuščių svajonių lauke, manantys, kad sutiktas Jėzus turbūt yra politinis mesijas, kuris išspręs visus jų žemiško gyvenimo klausimus. Taikliai yra pastebėjęs JAV rašytojas ir diplomatas V. Irving (1783–1859): „Dideli protai kelia sau gyvenimo uždavinius, maži – gyvena tik troškimais.“
Aramėjų kalboje vaikas ir tarnas turi tą pačią prasmę, todėl šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus mokiniams ir kiekvienam iš mūsų priešpastato mažą vaiką, kaip žmogaus gyvenimo prasmės esmę – tarnauti. Mes visi esame šaukiami Dievo ir nesvarbu, kas esame visuomenėje, šeimoje ir bažnyčioje – šio šaukimo esmė – tarnauti vienas kitam su meile ir dėkingumu.
Dick Gregory (1932), JAV afroamerikiečių teisių aktyvistas ir komikas, kartą su sūnumi nuvyko pailsėti į Meksiką. Jie ilsėjosi menkoje lūšnelėje prie jūros, kaip kad dabar lietuviai mėgsta ilsėtis įvairiuose nameliuose prie jūros Latvijos pakrantėse. Kartą naktį tėvą pažadino sūnus. Kai tėvas priėjo prie sūnaus, šis išsigandęs tėvui parodė žvaigždėtą nakties dangų. Staiga tėvui atėjo nušvitimas, kad jo vaikas augdamas Čikagos mieste iki šiol nepažino žvaigždėto nakties dangaus grožybių. Tada tėvas ir sūnus atsigulę ant nugarų kartu stebėjo nakties dangų. Matė net skriejančias kometas. Vėliau jis prisipažino: „Aš tą naktį verkiau. Ne dėl sūnaus, kuris iki šiol nematė žvaigždėto dangaus, bet dėl savęs. Aš tai juk užaugau aiškiai matydamas nakties žvaigždes. Bet gyvenimas mane įsuko į tokią karuselę, kad aš pamiršau kas yra nakties dangaus žvaigždžių spindesys...“
Kun Egidijus ARNAŠIUS
